Man nerūpi tavo išvaizda ar piniginės storis, man svarbu tik tavo sielos grožis...

Šie žodžiai tapo mano gyvenimo posūkiu, kuriuos parašė vienas nuostabus žmogus, kurio dėka esu dabar su Jumis.

Tai buvo paskutinės pavasario dienos, kai sutikau Ją. Niekada nebuvau matęs ir pažinęs tokio žmogaus, nors maniau, kad esu daug išgyvenęs ir išjautęs, gyvenimo vėtytas ir mėtytas, išgyvenęs visus jausmus, kokie gali kilti žmogui, tačiau pasirodo, kad aš smarkiai klydau, kad gyvenime egzistuoja kažkas didingesnio, apie ką net nebūčiau pagalvojęs.
Pasirodė man Ji keista, nes pasakė – aš esu krikščionė, keista, pagalvojau, niekada nebuvau sutikęs krikščionio iš arti, o tuo labiau su juo kalbėjęsis. Viena vertus, religija, o ypač krikščionybe domėjausi jau seniai, tiesa, iš mokslinio intereso, nebuvau baisiai nusistatęs prieš, bet tiesiog man buvo įdomu kodėl žmogus tiki, ko jis ieško, kodėl jis remiasi Dievu, o ne savimi, iš silpnumo, kvailumo, baimės...?

Užsimezgė pokalbis, kurio detalių čia smulkiau neminėsiu, tačiau ta diena mane privertė susimąstyti. Iškilo didžiulis klausimas: ką toks nuostabus žmogus, tikintis, tyra ir atvira širdimi gali veikti su tokiu žmogumi kaip aš? Ar įmanoma krikščionio ir nekrikščionio draugystė? Tuo metu turėjau išlikusių pasekmių dėl ankstesnių savo santykių, kurios žmogui kaip krikščioniui iš tiesų kėlė didelių problemų būti su manimi. Bet Ji pasiryžo, Ji sutiko. Man buvo nedidelis šokas, nevalingai vėl kilo mintis, kodėl Ji su manimi, kodėl Ji su manimi pasiryžo būti, juk tiek yra tokių pat krikščionių kaip Ji, su kuriais nebūtų jokių problemų ir pan. Nejaugi iš tiesų yra Dievas, nejaugi Jo toks planas?

Tačiau Ji nepaleido mano rankos, žavėjausi ir gėrėjausi Jos tikėjimu, pamačiau, kad tai nėra taip baisu, kad tu tik gauni, o ne prarandi, pamačiau žmogų, kuris nieko nebijo, nėra to nerimo, kurį dažnai jaučiau, žmogų, kuris dainuoja gyvenimą, kurio širdis pilna meilės ir džiaugsmo. Pradėjau baltai pavydėti, pagalvojau, aš irgi noriu toks būti, noriu būti ir jaustis kaip Ji! Ir tai nereikalauja kažkokių išlaidų ir pan.

Pokalbiai, pokalbiai, mes kalbėdavomės, patiko man klausyti, kaip žmogus jaučiasi priėmęs Dievą į savo gyvenimą, patiko išgirsti, kad Dievas irgi mane myli, nors to ir nejutau. O kam gali nepatikti būti kieno nors mylimam?

Pradėjau domėtis gyvuoju tikėjimu. Išgirdau, kad vyksta tokie alfa kursai, Ji dar mane padrąsino į juos nueiti. Atėjau. Galiu pasakyti, kad buvo įdomu, įdomu kaip mokslininkui, įdomu diskutuoti, klausytis kitų minčių.
Pagaliau, alfa savaitgalis, kuris mane sukrėtė. Buvau tik girdėjęs apie šventąją Dvasią. Antrą savaitgalio dieną šlovinimo metu, pajutau, kad kažkas su manimi vyksta, kad bando prasibrauti į mano širdį kažkoks nepažintas jausmas, labai išsigandau, ir pravirkau, Dieve, nereikia to man, tik ne dabar, kaip aš gyvensiu po to! Tačiau tuo metu buvo Ji, kuri paėmė mane už rankos, ir tarė, nebijok, viskas bus gerai, čia Jis, atverk jam savo širdį ir sielą, nebijok, aš čia su tavimi. Ir aš atvėriau, pajutau tokį jausmą, kurį sunku apsakyti, kurio netikintis žmogus tikrai nejaučia, tai tūkstantį kartų geriau už bet kokį malonumą. Pagalvojau, Dieve, koks aš buvau kvailys, pats norėjau susirasti ir sukurti kelią, kuriuo tu ateitum pas mane, o Tu atėjai. Kitą dieną pirmą kartą gyvenime priėjau išpažinties ir dalyvavau eucharistijoje. Džiaugiuosi ir didžiavausi savimi, nejaugi aš krikščionis. Grįžau namo ir pasakiau draugams, dabar aš krikščionis, ką gi, atsakė, jie, mylėsim tave ir krikščionį.

Nežinau, mano pasakojimas gali pasirodyti perdėm išpuikęs, bet kitaip neišėjo papasakoti.

Noriu pridurti, kad tapimas krikščionimi, Dievo priėmimas į savo gyvenimą, tėra mažytis žingsnis Dievo meilės link. Didelis darbas laukia prieš akis. Nereikia galvoti, kad daug ko reikia atsisakyti, ką anksčiau darydavai, tiesiog prieš kažką darydamas, mąstydamas, paklausi savęs, ar tai neskaudintu Dievo, ar tai neskaudintų kitų žmonių. Esu tik pradinukas, sunkiai man sekasi su tuo tvarkytis, tebeskaudinu kaip ir skaudinau mylimus žmones, tačiau stengiuosi, klumpu, keliuosi, prašau Dievo pagalbos, padėti šiame kelyje, nes kelias į Dievą yra grįstas deimantais, kurių aštrius kampus reikia nugludinti.
O tam žmogui aš visą gyvenimą liksiu dėkingas, kad atvedė mane pas Dievą .

Ne
Tai yra tikras liudijimas ir toks nuostabus...
garbė Dievui Aukštybėse

eichman ... paskaičiau pagaliau Tavo liudijimą... palinkėsiu sėkmės šiame kelyje ir maldauju - nebūk vienas. Būk ne tik su Jėzumi bet būk ir kitais žmonėmis, bendruomene.

Vienas nesu ačiū Dievui, kad esu bendruomeneje, bažnyčioje.

Džiaugiuos už tave ir tą žmogų, kuris parodė tau Kelią

Beje, o kaip sekasi tiems draugams, kurie sakė, kad mylės tave ir krikščionį?

Vis dar myli , idomiausia, kad tarp pazistamu atradau tokiu, kurie irgi lanko banycia ar bent domisi, kazkiek gyvena krikscionybe, buvau maloniai nustebintas, - tie patys pazistami tapo jau daugiau nei pazistami

Vien zo, kol kas daugiau yra islosta, nei pralosta.

Taip, man irgi teko sutikt pažįstamu, su kuriais kai išsikalbi, tai paaiškėja, kad jie irgi tikintys, bet slepia, nes galvoja, kad kažkas gali nustot draugaut, arba dar blogiau - pasityčiot

{Kaip Nikodemai, arba Juozapai iš Arimatėjos}

Tai jau taip, tikrai

Rytoj as ja vedu, stai koks buvo Dievo planas mano gyvenimui.

Tai yra nuostabu! Begaliniai džiaugiuosi jumis. Sveikinu ir linkiu kartu eiti dievop.

nuosirdžiai sveikinu

Aš liudyju jų meilę

Eichmann, tavo atsivertimo istorija kažkas nepaprasto (geraja prasme, žinoma), itin gražiai viska perteikei Ir sveikinimai šia nuostabia proga

SVEIKINAM, Eichman!