Ef 6:10-18
http://www.army777.lt/forum/

davatkos atsivertimo istorija
http://www.army777.lt/forum/viewtopic.php?f=35&t=2461
Puslapis 13

Autorius:  davatka [ Sausis 6th, 2011, 12:31 am ]
Pranešimo tema:  davatkos atsivertimo istorija

Pirmieji susidūrimai su bažnyčia, religija, Dievu kaip ir pas daugelį įvyko ankstyvoje vaikystėje. Po pirmosios komunijos, išpažinties daugiau prieiti nebeišdrįsau ir taip pamažu tolau nuo Dievo ir bažnyčios. Kartas nuo karto pasiskaičiuodavau, kiek metų nebuvau išpažinties, bet ties tuo mano visos "religingos" mintys ir pasibaigdavo.

Praėjus audringam oficialiosios paauglystės etapui, pasijaučiau labai protinga, viskuo domėjausi, skaitinėjau psichologinę ir filosofinę literatūrą (aišku, nieko nesupratau, bet tam kartui užteko). Labai sunku nustatyti, kada tiksliai manyje subrendo Dievo neigimo etapas. Tuo metu gyvenau su vaikinu. Jis man pasipiršo, tačiau aš pati tekėti neskubėjau. Bėgo metai, o mano pyktis ant tikinčiųjų, "pedofilų ir žudikų" bažnyčios, kurie atseit gadino (ar galėjo sugadinti) mano lengvą sugyventinės gyvenimą vis didėjo. Skaičiau daug literatūros vien tam, kad galėčiau sudirbti (pažeminti?) tikinčiuosius. Mano favoritai buvo F.Nyčė ir A.Šopenhaueris. Visumos man nereikėjo, užtekdavo tik tų citatų, kuriose buvo kritikuojama krikščionybė, bažnyčia ar tikintieji. (Dabar jau suprantu, kaip svarbu yra kontekstas, laikmetis, dvasia). Lygiai taip pat intensyviai "gilinausi" į Bibliją. Rankiojausi citatas apie piktąjį žydų Dievą ar kvailį Jėzų. Ir vis stebėdavausi forumuose, kiek kai kurie tikintieji turi kantrybės su manim diskutuoti neprarasdami savitvardos (pati esu karšto ir ūmaus būdo).

Mano asmeninis gyvenimas buvo sumautas. Gyvenom su draugu, kūrėm materialią ateitį (buto remontas, kelionės, įvairūs pirkiniai), tačiau apie šeimą, vaikus nekalbėdavom. Nebuvo jokių artimų šiltų santykių, buvimas kartu buvo nuobodus ir tuščias. Paslapčia pasvajodavau, kaip būtų smagu su paauglystės meile Pranu nueiti kur nors pasivaikščioti, romantiškai pasėdėti, juk jis mane supranta, su juo įdomu tiesiog būti. Kartais tokie susitikimai ir įvykdavo.. Pamažu dariausi vis piktesnė aplinkiniams žmonėms, isterijos priepuoliai namie dažnėjo, pagarba sugyventiniui mažėjo, kol jos galiausiai neliko.. Tačiau iš pripratimo ir patogumo net nedrįsau galvoti, kad kas nors gali pasikeisti. Jaučiausi labai nelaiminga. Aplinkiniams gal atrodydavom tokia faina šiuolaikiška pora, abu gražūs, daug pasiekę, išsilavinę.. Kiekvieną savaitgalį prisigerdavom iki žemės graibymo..

Laikiau save "moralia ateiste", kaip gi kitaip :) Juk niekam nieko blogo nedariau. Tik vėliau supratau, kad dariau labai daug blogo sau, savęs nemylėjau, save kankinau, save naikinau. naikinau savo kūną ir dvasią. Negali mylėti kitų, jeigu nemyli savęs. Gal iš čia ir žodžiai "mylėkite kitus kaip save patį". Pykau ant mamos, kam mane pagimdė.. kam man davė gyvybę.. kaip galima gerbti kito gyvybę, kai savosios nevertini. iš čia ir nenuoseklumas abortų klausimu, savižudybės. dažnai galvodavau apie savižudybę. bet po vieno pabandymo supratau, kad niekada to nebus, tad viduje kažkur kamputyje visada glūdėjo, kad turėsiu atrasti prasmę gyventi.

Autorius:  Puku [ Sausis 6th, 2011, 12:35 am ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

emmm, istorija spėju nebaigta dar :)
Kažkuom davatka, tu man primeni mane :) sumautai taip ...

Autorius:  Sigis [ Sausis 6th, 2011, 1:44 am ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

Įžanga labai gerai pažįstama (tiesiog iki kaulų smegenų pažįstama), nes mano panaši atėjimo į tikėjimą pradžia.
Taip, lauksmime tęsinio. :liuks:
:pasiruoses:

Autorius:  kukulis [ Sausis 6th, 2011, 3:57 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

Man tai labai įdomu, kodėl pasirinkai niką "davatka" ?

Autorius:  Eliza [ Sausis 6th, 2011, 4:15 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

O man patinka Tavo humoro jausmas ir pozityvus požiūris į save. :) "Abudu gražūs" :liuks: Šalin kuklumą!!! Super!! :idea:

Autorius:  Rūta [ Sausis 6th, 2011, 5:15 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

.

Autorius:  Silverblade [ Sausis 8th, 2011, 7:13 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

Labai ačiū už nuoširdų liudijimą! Mes su tavim. Ieškok, atrask. Jis mato, Jis žino ;)

Ir aš nesusilaikysiu nepaminėjęs: tavo nikas ir avataras - kiečiausi! :D

Autorius:  davatka [ Sausis 9th, 2011, 9:40 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

Tęsinys ir pabaiga :)

Po ketverių bendro gyvenimo metų mane paliko sugyventinis. Man buvo šokas, žemė slydo iš po kojų, nugrimzdau į alkoholio ir pasileidimo liūną. Laimei tuo pačiu metu pradėjau lankytis pas psichologą. Viena mano pusė save naikino, kita kabinosi į gyvenimą. Šiaip ar taip, tai buvo labiau gyvenimas, nei ikitolinis egzistavimas.

Net nežinau kaip apsakyti, koks nuostabus jausmas yra savęs pažinimas, kaip jaudinančiai žingsnelis po žingsnelio leidiesi į užslėptas savo pasąmonės gelmes, kur tiek visko įdomaus esti. Tačiau tam pasiryžti reikėjo labai daug jėgų ir stiprybės. Juk taip nelengva ir skaudu ištraukti tai, kas buvo seniai pamiršta.

Viena psichoterapijos dalis buvo skirta pasibaigusių santykių analizei, kuri leido suprasti, jog pati padariau viską, kad mane paliktų, netgi abejingumas vestuvėms ir sugyventinės dalios idealizavimas buvo ne kas kita, kaip vidinis stabdis, jog tai ne tas žmogus, su kuriuo iš tikrųjų noriu kurti šeimą.
Kita dalis – vaikystės traumos. Kuo tolyn, tuo baisiau. Po kiekvieno seanso pasijunti toks bejėgis, vargšas sutraumuotas vaikas, su kuriuo baisiai elgėsi tie, kurie turėjo labiausiai mylėti ir saugoti. Siaubingai pykau ant mamos, o savęs labai gailėjau. Pykau ir ant Bažnyčios, krikščionybės, mano širdį gaivino Šopenhauerio ir Nyčės raštai. Gyvenimui traukė Šopenhauerio žodžiai: „Jeigu tavo gyvenimas vis atsikartotų ir atsikartotų...“ Koks gi turi būti gyvenimas, kad galėčiau ištverti amžinąjį pasikartojimą?
Pyktis motinai šiek tiek sumažėjo. Juk giliai širdyje supratau, kad ji pati buvo aplinkybių auka, juk ir jos tėvai ne ką geriau su ja elgėsi, jie irgi nemokėjo mylėti ir gal man pagaliau pavyks tą skaudulių ratą sustabdyti?

Susapnavau pirmąjį ryškų religinį sapną. Sapnavau, kad motina man mazgojo kojas. Lygiai taip, kaip Jėzus savo mokiniams. Nekilo net minties, kad sapno simbolika galėtų būti kas nors kita, nei evangelijose užrašyta. Jaučiau, kad pasąmonė tyčiojasi iš vargšės ateistės!

Tuo metu susipažinau su vienu įdomiu vyruku. Jis buvo filosofas. Tiek iš profesijos, tiek iš prigimties. Žavėjausi jo išmintim. Baisiausiai mane nustebino, kai prisipažino esąs praktikuojantis katalikas. Niekaip nesupratau, kaip tarpusavyje gali derėti išmintis ir tikėjimas. Šiaip ar taip, iš pagarbos jam bent jau prie jo negalėjau skelbti savo ateistinės ideologijos. Tai nereiškia, kad mes apie tai nekalbėdavom. Kalbėdavom. Aš jo klausdavau, ir klausiausi jo atsakymų. Ne tik klausiau, bet ir girdėjau. To anksčiau diskutuojant su tikinčiaisiais nebūdavo. Štai čia turbūt ir pasireiškė sąvokos „autoritetas“ galia. Jis buvo man autoritetas. Ir jo argumentai buvo įtikinami. Nors kaip vėliau supratau, jis visai nesistengė manęs įtikinti ir evangelizuoti. Šiaip ar taip, santykiai mums nesiklostė.

Vieną dieną atsitiktinai prisiverčiau pasižiūrėti filmą „Secret“. Prisipažinsiu, labai skeptiškai žiūrėjau į panašaus turinio literatūrą, tačiau, kaip vėliau pasirodė, tai buvo mano išgelbėjimas. Nepamenu, ką tiksliai tame filme sakė, bet maždaug, kad gali turėti viską, ko nori, tiesiog nebijok svajoti ir skirk tam laiko. Taip pat reikėjo surašyti 10 punktų, už ką esi gyvenime dėkingas. Pradėjau vardinti: už sveikatą, protą, grožį, sesę, draugus, gyvenimo pamokas ir t.t. Ir staiga mane persmelkė mintis.. Esu dėkinga mamai už GYVYBĘ! Kokia dėkinga buvau už gyvenimą, už tai kas esu, kuo galiu būti, ką galiu turėti! Ašaros riedėjo skruostais, tokia laiminga buvau, atleidau mamai... Tą akimirka įsileidau Dievo malonę į save.

Po truputį pradėjau skaityti įvairią motyvacinę literatūrą, ten daug buvo kalbama apie Dievą, cituojamos evangelijos, maždaug „prašykite ir jums bus duota, belskite ir jums bus atidaryta“. Po truputį budo tikėjimas. Taip pat pamažu pradėjau svajoti. Nustebino, kai svajonės pamažu pradėjo pildytis. Buvau dėkinga Dievui. Santykiai su mama pasitaisė.

Po kurio laiko atsinaujino santykiai ir su religinguoju filosofu. Apsigyvenome kartu. Kartą nuėjau su juo į Bažnyčią. Kaip tik buvo jaunimo mišios. Visiškai neišmaniau liturgijos, per mišias buvo nejauku, bet šlovintojų giedamos giesmės žodžiai įstrigo ilgam. Vis norėjau dar kada nueiti pasiklausyti muzikos (taip taip, tie šlovintojai su gitarom mane iš ties užkabino), bet buvo nedrąsu.

Kartą pavasarį ekspromtu sugalvojau, kad reikia man vienai į kokią nors kelionę nuvažiuoti. Mintis buvo netikėta ir keista, nes kiek save pažįstu, viena keliauti visada bijojau, o ir šiaip kelionėse galiausiai ištikdavo savos lovos bei namų ilgesys ir kelionė galiausiai tapdavo kančia. Taip jau gavosi, kad po poros savaičių išvykau su nepažįstamų žmonių grupe į piligriminę kelionę po Šventąją Žemę. Kelionei niekaip nesiruošiau, Izraelis niekada nebuvo mano norimų kelionių sąrašuose, ir net neįsivaizdavau, ko reiktų iš jos tikėtis.

Mane nustebino, kokie paprasti, geri, šilti ir paslaugūs žmonės tie tikintieji (kartu keliavusi grupė). Aš neslėpiau savo skeptiškumo, bet gerbiau juos. Kiekvieną dieną su mumis važiavęs kunigas laikė mišias. Iš pradžių buvo nejauku, nes nežinojau kaip elgtis, ką sakyti. Juk mišiose, galima sakyti, nesilankiau šimtą metų. Vieną dieną kunigas pastebėjęs, kad nepriimu Komunijos, pasiūlė ateiti pas jį išpažinties. Pasinaudojau proga. Buvo gera. Supratau, kad Dievas pašaukė mane į šią stebuklingą kelionę. Neprailgo nė viena diena, pamačiau kitokius žmones, kitokį gyvenimą ir tai buvo gera.

Grįžusi pradėjau sekmadieniais lankytis parapijos Bažnyčioje. Dar buvo visokių religinių klejonių, jogos praktikų, rytų filosofijų, ezoterinių dalykų, bet pamažu viskas atsisijojo ir liko katalikybė. Dar labai svarbu paminėti, kad prieš kelionę į Šventąją Žemę susirašiau pačių neįtikimiausių norų sąrašą. Po kelionės jie pradėjo pildytis. Dabar jau nebijau svajoti. Ir tikiu, kad visur mane lydi Dievo malonė.

Autorius:  davatka [ Sausis 9th, 2011, 9:43 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

kukulis rašė:
Man tai labai įdomu, kodėl pasirinkai niką "davatka" ?


čia nikas mane pasirinko, o ne aš jį :P

Autorius:  Augustas [ Sausis 9th, 2011, 10:11 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

Įspūdinga, Davatka. Taip ir stebiesi, iš kokių pakampių Dievas ištraukia žmogų.

Autorius:  Rūta [ Sausis 10th, 2011, 12:29 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

.

Autorius:  davatka [ Sausis 10th, 2011, 1:27 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

Rūta rašė:
Toks klausimas kilo, jei gali padėk susigaudyti, tave psichologas (-ė) privertė gailėtis savęs? Nes berods kaip tik savęs gailėjimasis priveda prie 'psichologinių problemų'..


Na psichologas tikrai nieko neverčia. Tiesiog, manau, natūralu, kad atradus, kaip smarkiai vaikystės traumos lemia tavo dabartinį gyvenimą ir elgesį, bent kuriam laikui kyla savęs gailėjimas ir pyktis ant traumavusiųjų. "Aukos sindromas" man tikrai neišsivystė. :) Šiaip ar taip, "aukos sindromas" yra pasekmė, o ne priežastis.

Autorius:  majesty [ Sausis 10th, 2011, 2:32 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

fainiai :)
kaip sugalvojai kreiptis pas psichologą pagalbos?( esi drąsi ar tai jau norma,nekelia baimės, nes griūva tas kvailas stereotipas , kad tai tik psicham )

Autorius:  davatka [ Sausis 10th, 2011, 3:05 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

majesty rašė:
fainiai :)
kaip sugalvojai kreiptis pas psichologą pagalbos?( esi drąsi ar tai jau norma,nekelia baimės, nes griūva tas kvailas stereotipas , kad tai tik psicham )


Pas psichologą ruošiausi po mokyklos baigimo, tik vis rasdavau pretekstą nenueiti. Stereotipas dėl "psichų" manęs nekamavo, nes tokia ir jaučiausi ir tokia būsena netgi buvau patenkinta (dėl išskirtinumo greičiausiai). Palikus vaikinui, nudūmiau pas privatų psichologą pirmu reisu, nes supratau, kad būtent mano bjaurus elgesys, pykčio ir isterijos priepuoliai sugriovė santykius, todėl reikia pradėt save tvarkyti. Ir pasikartosiu, tai ką atradau, mane bendroje sumojei maloniai nustebino (bet tam reikia stiprybės, nes labai daug ir nemalonių dalykų apie save sužinai). Jeigu trūksta drąsos pasiryžti, rekomenduočiau paskaityti S.Peck "Nepramintuoju taku". Na ne tik dėl pasiryžimo, ir šiaip pamąstymui :)

Autorius:  majesty [ Sausis 10th, 2011, 3:19 pm ]
Pranešimo tema:  Re: davatkos atsivertimo istorija

dėkui ..gal paskaitysiu, jei rasiu, šiaip tai ir aš buvai pas psicho terepevta , žinau, kad būna skaudu labai , bet tikrai geras dalykas :)...jei nepaslaptis kiek kainavo siansas?

Puslapis 13 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
http://www.phpbb.com/