skaitykite biblija, kur parasyta, kad mirusieji keliavo pas protevius, tik po Kristaus, gavus visuotini atleidima uz visos zmonijos nuodemes praeityje, dabartyje, net ateityje, atsirado viltis po mirties buti su Kristumi. mirusieji nieko negali, tik laukti paskutinio teismo, kur jie arba bus prikelti amzinajam gyvenimui, arba tie, kurie nevykde jo valios, isnyks, lyg niekada ir nebuve.

neseniai klausiau V. Visotskio dainą "07", meilės tematika, skambinimas telefonu mylimajai kuri už jūrų mariu ten vienoje vietoje yra žodžiai labai gerai atspindintys kreipimasį į šventuosius: "telefonas man tapo ikona, operatorė madona" ir tt tiksliai nebepamenu bet klausydamasis tos dainos pagalvojau jog šitas sovietinis pavyzdys kai skambinant toliau (į kitą miestą, šalį) reikėdavo tartis su oeratore, primena maldą. Panašiai yra su šventaisiais, galima jų paprašyti kad sujungtų tiesioginiu ryšiu su Dievu

Na čia šiaip pamąstymas, nepriimkit perdėtai rimtai alegorinių išvedžiojimų. Tik pamąsčiau kad ši Visockio meilės patirtis yra bendražmogiškas mylimo objekto pajieškos metodas

(Su pagarba ) zmogau nenusishnekek. Jeigu jau Dievas tampa kershtingu teiseju tai nebera ko mums kalbeti apie "Gerajy ganytoja", mus kaltins ne Dievas o nuodeme. Ir jeigu tu panishkai bijai Dievo tai ir toliau degink zvakes mirusiems ir melsk drebedamas ju pagalbos. Apie Jezu jau kalbeti net nereikia. Aishkiai matau kad Sv.Rashto neskaitai. Ash apskritai nesuprantu kaip KRIKSCIONIS GALI BIJOTI JEZAUS ! Ir galvoti kas mane ten uztars po mirties. APSURDAS ! TAI TAVO MANYMU JEZUS TAM ATEJO PAS MUS, TAM PRIEME ZMOGAUS PAVIDALA, APIPLESDAMAS PATS SAVE, KAD MUMS PASAKYTU. JEIGU NEKLAUSYSIT KA JUMS SAKAU TAI JUS NET NEYSIVAIZDUOJAT KAIP JUMS BUS SHAKES IR ASH PATS ASMENISHKAI TUO PASIRUPINSIU !

...nes ten bus verksmai ir dantų griežimas... Andres iškur tu ištraukiai šį fosilizuotą Nesvarbu pasisakymą

Protestantai teigia, kad vėlinės yra atkeliavę iš pagonybės laikų, tai tą dieną nevažiuoja ant kapų. Pati aš neturiu aiškios pozicijos šiuo klausimu, man tai lyg visuotinė talka, visi susirenka, gražiai sutvarko kapines, prisimena mirusiuosius. Užpernai gavau pylos nuo NK kad važiavau į kapus per vėlines, bet pasiaiškinau kad biznį varau prie kapų su gedulo puokštėm(tuo pačiu ir kapus aplankiau giminiu), o šiais metais ruošiausi važiuoti, bet gripas užpuolė, kaip ir visos pusės mane suprato dėl nevažiavimo:-)

Aš ant senelių kapų, kad juos sutvarkyt, važiuoju kelios dienos prieš Vėlines
Taip nepapiktinu žmonių, kad neprižiūrimas kapas ir nereikia dalyvaut "masofkėj" :wink:

Tai va atsiverciau puslapy ir pradejau skaityti ir pashiurpau....
Kad apsisaugoti nuo ziauriojo Dievo reikia dvasineme pasaulyje uztareju ieshkoti, mirusiems zvakes deginti ir pan. NESAMONE !
Pagarba mirusiems savaime suprantamas dalykas. Ash ir pats daznai vaziuodamas pro kapines atsidustu "Jezau buk gailestingas tiems kurie ishejo nepasiruoshe arba jeigu jiems reikia tavo malones", bet faktas kad Biblija nekalba apie skaistykla. jeigu tai butu toks svarbus dalykas tai Jezus butu labai aishkiai pasakes, taciau tiesiogiai jis kalbejo apie Dangu ir Pragara. Manau Jis tai jau turejo zinoti kaip ten kas ? Paulius kalbedamas apie tirenciaja ugny kalba ne apie skaistyklos ugny o ishbandymu ugny cia zemeje.Net apokrifai nieko nekalba apie skaistykla. Teko karta kalbeti su vienu kunigu jis ir sako "jeigu mes nustotume aukoti pamaldas uz mirusius tai netektume didesnes dalies stipendiju" ( pajamu uz pamaldas). Kaip jau esu sakes neneigiu kad mirusieji gali melstis uz gyvuosius taciau nereikia to pervertinti, juo labiau kad cia labai lengva nuslysti y magija ir prietarus.

kad jei gerai supratau, man greit skaičiau kažkas tokio yra Henocho kng.

Zinau ta knyga ji labai keista, bet ten nera rimtu argumentu. Juolab kad ne vienas ish didziuju baznycios komentatoriu nemate reikalo yrtaukti ja y Sv.Rashto kanona.

Andres, manau kad jeigu skaitei visą temą, ten irgi buvo duodami ir kiti argumentai apie maldą už mirusiuosius, ir skaistyklą ir tt. tad nesikartosiu.

Aš meldžiuosi už mirusius ne todėl, kad man tai būtų magiškas būdas išmelsti sau malonių ar dar kokie abrakadabra, meldžiuosi už juos, nes man jie yra gyvi Viešpatyje. Taigi meldžiuosi už juos kaip už gyvuosius, ir tikiu kad jie meldžiasi už mane kitaip tariant, nesusiaurinu Bažnyčios iki tik žeme vaikščionančių Kristaus kuno narių

Okultiste, o tu čia matai kokį nors prieštaravimą? aš ne

Anaiptol ne . Tai viena iš protestantams "nepatogiųjų citatų" Paulius aiškiai kalba apie Teismo dieną ir sako, kad ugnis, per kurią išsigelbės prastesnės kokybės gyvenimą gyvenęs tikintysis, yra "teismo ugnis":

"Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi, ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį." (1 Kor 3,13)

Na, o ankstyvieji krikščionys melsdavosi už mirusius tikėjimo brolius ir seseris. Tokius antkapių įrašus, raginančius prisiminti maldose konkrečius mirusiuosius randame jau II a.

Labai blogai, kad skaistyklą daugelis suprantame primityviausia prasme: kaip kažkokią duobę, "vietą", kur nueinama, atbkenčiama, kol Dievui pasirodo gana.

Klausimas čia kitas. Kai po mirties teks susitikti su Dievu, kuris yra "visa ryjanti ugnis", greta sugebės išbūti tik "ugniniai" žmonės, tik tie, kurie persiėmę Dievo ugnimi, kaip žaizdre valomas auksas. Saulės šviesą pakels tik tos pelėdos, kurių akys jau susiderino su saulės šviesa ir nekelia skausmo. Prie Dievo ugnies "pratintis" pradedam žemėje, tačiau daugelis tai darom vangiai, ir susitikimas su juo greičiausiai kels mums skausmą, nes pernelyg sieloje ir kūne liko senojo gyvenimo šlakų. Tuos šlakus Dievo ugnis naikins. Taigi skaudės Juk skaudėjo ir žemėje, kai ydas rovė su šaknimi malonė? kai teko sekti Jėzumi, kuris savęs nepagaili, nesididžiuoja, gyvena ir miršta dėl kitų. Po mirties teks toliau panašėti į jį, turės kažkur išnykti tas nepanašumas, kiek dar jo mumyse bus likę. Teks toliau "pratintis prie Dievo šlovės". Tai ir yra skaistykla - "supanašėjimo su Kristumi procesas": prasideda žemėje, tęsiasi ir baigiasi dažniausiai "anapus". Matysime jį tik tada, kai būsime tokie, koks jis yra (1 Jn 3,2). Juk nemanome, kad dalyvausim Trejybės slėpiniuose, jei mumyse dar liko nepanašumo į Kristų? Kol nebūsime tokie kaip jis, neregėsime Dievo

Visa Biblija kalba, jog žmogus negali matyti Dievą ir likti gyvas, tam jam būtini Dievo DNR, "dieviškoji prigimtis". Šią prigimtį ir atnešė Kristus. Ji mumyse palaipsniui skleidžiasi, kol tampame panašūs į prisikėlusį Viešpatį. Tik tada galim būti Dievo artumoje, pilnai "sutaikyti" (t.y. suderinti) su Dievo šlove. Tik tada galim "matyti Dievą ir likti gyvi". Nes patys esame jo palaipsniui sudievinti.

2 Makabiejų knygoje 12,42-46 aiškiai matome, kad to meto žydai melsdavosi už mirusiuosius, prašydami, kad Dievas jiems atleistų nuodėmes. ten sakoma, kad "šventa ir dievota mintis melstis už mirusiuosius", kad tai "nėra kvailystė" (tiesa, protestantai šią knygą laiko apokrifine).

Labanaktis šįvakar, reikia pamiegoti kada nors



Mes niekada nežinome neabejotinai, kur yra žmogus - "dangaus stovyje", ar "pragaro stovyje". tad verta melstis visada. Maldų per daug nebus, Dievas ras kaip paskirstyti

Beje, "pragaras" reiškia žmogaus savavališką apsisprendimą gyventi vien sau, pamiršus Dievą ir artimą. Jei jau taip, tai viskas, niekas nepadės. Ir tai visad lieka galimybė, kad mirties akimirką žmogus atgailaus.

Kai kurie dykumų tėvai netgi tikėjo, jog reikia melstis už puolusius angelus, kad tie atsiverstų. Bet bendrai Bažnyčia tokių dalykų neragino daryti. Todėl ir nedarau

Apie šiuos dalykus: C.S.Lewis "Dodžiosios skyrybos" - tobuliausia knygelė apie dangų ir pragarą. Nieko panašaus nėra, tai genialiai paprasta ir gilu. Neliks klausimų

Mes niekada nežinome neabejotinai, kur yra žmogus - "dangaus stovyje", ar "pragaro stovyje". tad verta melstis visada. Maldų per daug nebus, Dievas ras kaip paskirstyti

Beje, "pragaras" reiškia žmogaus savavališką apsisprendimą gyventi vien sau, pamiršus Dievą ir artimą. Jei jau taip, tai viskas, niekas nepadės. Ir tai visad lieka galimybė, kad mirties akimirką žmogus atgailaus.

Kai kurie dykumų tėvai netgi tikėjo, jog reikia melstis už puolusius angelus, kad tie atsiverstų. Bet bendrai Bažnyčia tokių dalykų neragino daryti. Todėl ir nedarau

Apie šiuos dalykus: C.S.Lewis "Dodžiosios skyrybos" - tobuliausia knygelė apie dangų ir pragarą. Nieko panašaus nėra, tai genialiai paprasta ir gilu. Neliks klausimų