"Aš noriu gailestingumo, o ne aukos" reiškia, kad "tikėjimas be darbų nevaisingas" (Jok 2,20).

Identiška pagal prasmę vieta:
"Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!" (Mt 23,23)

Moralas: žiūrėk, kad tavo religinės praktikos nebūtų tik "fasadas", tartum "pabalinto antkapio", po kuriuo - puvėsiai.



Irgi taip jaučiuosi. Mus niekinantys dažniausiai tikisi, kad imsime kaip ir jie koliotis, griebsimės gudrybių, kad juos nutildyti ir pan. Jie tikisi, kad niekuo nuo jų nesiskiriame. O aš manau, kad skiriamės. Kantrybė turi ribas. Mūsų kantrybė turėtų ribų neturėti Kita vertus, jei ilgiau pabendravus, žmogus ir toliau nenuoširdus, tik dergiasi, galbūt laikas baigti.

"Nemėtykit perlų kiaulėms"? Na, nuo pat pradžių krikščionys žinojo, kad yra dalykų, kurie neskirti pašaliečiams. Pvz., eucharistija. Ji buvo nuo netikinčiųjų slepiama. Tad galiu be ribų bendrauti su tais, kurie niekina mano tikėjimą, bet tuščia pasakoti apie gilesnius dalykus, kol žmogus neatsivertęs. Jis nieko nesupras, šaipysis, nes jo antenos nesuderintos su radijo stotimi. Gal taip?

O tai kaip žmogus atsivers, jei net neturės galimybės susidurti su tuo, kas tikra ir gilu?

Iliuzija, Iliuzija, Iliuzija. Visi turi tą galimybę. Kiekvieną žmogų šiame pasaulyje apšviečia Dievo Šviesa.

Taip, galimybę turi ir gauna visi Bet ne visi tai pripažįsta, kad juos apšviečia Dievo šviesa

Taip... O ar mes negalėtumėme padėti tai pripažinti? Juk daug lengviau, kai kas nors padeda, palaiko, matome, kad ne vieni tokie esame... M?

Galėtume........ jei nesikištumėm ir leistumėm Dievui daryti savo darbą.

O tai kurioje čia Biblijos vietoje parašyta: nieko neveikite, aš už jus viską padarysiu ???

Manau atvirkščiai sakyta: eikite ir skelbkite.
Ar ne?

Dažnai mes jei ko nesugebame padaryti sakome: ai Dievas pasirūpins. O kas iš to gaunasi? Apsileidžiam darbuose ir visą atsakomybę už savo veiksmus permetame Dievui.

Hm... Manau, kad tiesa, jog kai kada išeina iš serijos "Norėjau, kaip geriau - išėjo, kaip visada (o tiksliau blogai)"... Tačiau tai nereiškia, kad mes "müssen oder können" nieko neveikti! Tik kaip atskirti...?

Manau daugelis sutiksite, kad nežinia ką Dievas gali pasirinkti savo valiai vykdyti, gali net ir labai netikintį žmogų, kaip buvo su apaštalu Pauliumi...

Biblijoje randame net ir tokį dalyką, kai Dievas siunčia vieną savo vyrą suklaidyti, sugundyti kito Dievo vyro. Ne mum spręst ką Dievas naudoja ką ne. Manau jis panaudoja viską, net kartais ir nieko neveikimą. Bet tai nereiškia, jog turime nieko neveikt. Pasak apaštalo Pauliaus, turime skelbt laiku ir ne laiku, skelbti Gerąją Naujieną visai kūrinijai

„Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2Tim.4,2).

Na dėl įkyrumo galima ir atbaidyti žmones, o ne patraukti dievop...

Tai jau taip. Ikyrumas užmuša, o ne padeda. Kiek per mane žmonių vos išgirdę žodį Dievas bėga išsivemti? O kiek per mus visus?
Štai vieną kartą mane pavežėjo vienas vyrukas iš LK. Jis visą kelią kalbėjo apie Jėzų ir bandė man jį paskelbti. Sakiau jam kad esu tikintis, bet jis nesiklausė. Jam svarbiau buvo skelbti, o ne paskelbti. Rūpėjo tai ką jis sako, o ne tai ar buvo išgirstas.

Tikiuosi, jog buvai geras klausytojas, kai šis žmogus tau kalbėjo. Gali būti, jog jam reikėjo kažką išsipasakoti, jog pats išgirstų. Žmogus, geriau supranta reikalus, kai tai išgirsta, o ne kai perskaito. Kai kalbi juk savo žodžius girdi? Na tai yra kitaip, nei kitas kalba, bet vis tiek girdi

Nežinau, esu nuomonės, jog viskas, kas vyksta ir kas ne vyksta o galėtų vykti, turi savitą prasmę, žavesį ir paskirtį. Būna, koks daiktas ar akmuo guli vienoje vietoje nenaudojamas daugybę metų. Pro šalį praeini ar atsisėdi, ar paspardai ar pateplioji kokiais nors dažais, o va kai to daikto toje vietoje kokį kartą nerandi ir pagalvoji. NU primityviai parašiau, bet taip yra nutikę daug kartų man

O kas dėl evangelizavimo, tai ką mes žinome, kaip ten Dievas yra ką paruošęs, pataisęs ko, bet mūsų reikalas vienas - būti ne tik žodžio klausytojais, bet ir vykdytojais bei skelbėjais

O! Ir duotajame tekste Jėzus Matui nedaugžodžiavo, o šis ėmė ir nusekė paskui... Tad kažin ar dera užsiiminėti pliurpalais... Gal geriau elgtis apgalvotai, kaip rašoma Sir 20,7: "Išmintingas žmogus tyli, kol ateina tinkamas laikas"?...

Hmm... Jo kalbos buvo tokios: bet kokį kurnigą sudirbčiau ant Biblijos, nes jie nieko neišmano, tasiversk ir tikėk bla bla bla.
Neklausau tokių sapalionių.