Neįsižeisk, bet nemanau, kad bent nutuoki, ko prašau ar neprašau.

Tikrai nežinau, bet manau, kad turi pakankamai žinių, jog mokėtum tinkamai "belsti"... Tad ir raginu suklusti, ar niekas nesako "Užeik, durys praviros"...

O taip, tai - Jėzus, seniai bekalbėjau su Juo, tai turbūt dėl to ir atidarė

Tai pirmyn! Susitikit. Gal iš tikro Jis prie tavo durų beldžia... O Tu juk žinai, kaip Jį priimti...

Va dabar pas mane Jis svečiuojasi ir perinstaliuoja mane, tai atsiprašau, jei kliedžiu...

Viskam yra metas ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi

Niam,Koheletas... Jo, tikrai yra tam tikras laikas, kada artimiausioje bažnyčioje bus Šv. Mišios...

Šiandien kaip tik buvau..
Kažkodėl man atrodo, kad reiktų grįžti prie "užrakintų durų"

Tai kurių galų Tau tada belsti į duris to, kuris jau yra pas Tave?

va čia ir visas žavesys - nei "exit", nei "back" nėra...
atsargiau norėt reikia...

Šiaip čia diskutuojama apie ištrauką, o ne apie mane

vistiek jūs čiotkos

Gal grįžkit prie temos?

Kiek laiko reikia belstis kad tave įleistų? Ir kada žinoti kad įleido?
(na čia metaforiškai kalbu apie JK įsileidimą į savo gyvenimą, tai gi atsakymas 'kai jau įėjai tai žinok jau įleido' netinka)

Na man buvo, jog Jėzus kristus beldė, duris širdies jam atvėriau ir buvo iš karto labai aiškiai sužinota. Tai galiu išdėstyti papunkčiui:
1. Ledas. Širdis buvo tarsi lede, tokiame kietame lede, tarsi šaldiklio užšaldyta, tarsi greito užšaldymo pica - kieta, traški, nejautri. Kai Jėzus Kristus įėjo, jis tą ledą labai greitai išlydė ir tas vanduo nuo širdies pasileido per akis. Verkiau ir nesupratau kodėl, pirmą kart verkiau sau nesuvokiama prasme. Gyvenime yra tekę daug verkti ir visad buvo gėda verkti, "nes vyrai neverkia", o tada verkiau ir buvau laimingas!
2. Išorė. Vidus visada pasireiškia į išorę. Buvo, jog gyvenau palaidą gyvenimo būdą ir kitus vedžiau "iš kelio". Po atsivertimo ir Jėzaus Kristaus įsileidimo viskas pasikeitė 180 laipsnių kampu ir draugai man pradėjo priekaištauti - pats pamokei mus rūkyti, o dabar metei? Baigėsi keiksmai, baigėsi alkoholio besaikis vartojimas, buvau stebuklingai išgydytas nuo rūkymo. Kitiems, būna, iki įtikėjimo tyleniai o po to - kalba, nesustabdysi. Man atvirkščiai - iki įtikėjimo plepėjau nesustodamas, po to - vis mažiau ir mažiau.
3. Artimieji. Mama labai įtariai stebėjo, kai atsiverčiau, manė, jog papuoliau į sektą. Vėliau išsiaiškinome, dabar mes labai gerai sutariame, bet tikėjimo klausimais diskutuoti su ja vis dar negaliu - nepavyksta šaltai ir ramiai pasakyti, jog neieškotų atsakymų astrologijoje, horoskopuose ir sapnininke. Draugai pasikeitė, nebeįdomu būti su tais, su kuriais ankščiau praleisdavau didžiąją paros dalį kasdien. Liko tik tie seni draugai, su kuriais galima kalbėtis ne vien alkoholio temomis.

Ženklai, lydintys Jėzaus Kristaus gyvenimą tavyje, yra tokie stiprūs, jog nelieka jokių abejonių - Jėzus Kristus gyvena mano, tavo, mūsų viduje!

P.S. "Kiek laiko reikia belsti?" Jėzus Kristus beldžiasi į mūsų širdį nuo pat mūsų gimimo iš mamos.

Panašiai ir man kaip ir Nesvarbu, gal tik mažesniame lygyje Pamenu kažkaip atkreipiau dėmesį, kad vyrų draugijoje, pagrindinės kalbos apie išgertuves ir apie seksualinius dalykus Na, gal dar kažkiek apie sportą ir apie žvejybą. Bet kažkokios tokios diskusijos apie gyvenimo prasmę ar dvasinius dalykus nepasitaikė. Vienetiniais atvejais su keliais draugais yra tekę šiomis temomis kalbėti, bet tik ne didelėse kompanijose

man neteko išgyventi nieko panašaus. nuo mažens buvau pažindinama su Jėzumi. nebuvo mano gyvenime jokio "super atsivertimo", tik suvokimas, pažinimas atėjo palaipsniui. Kartais pavydžiu tiems, kurie yra patyrę atsivertimą ir tiesiog degė tuo, kunkuliavo emocijos. man buvo kur kas paprasčiau.
Čia panašiai kaip mama: vieni išgyvena, kai randa ją, kiti visada su ja būna, bet tai meilės mamai nepakeičia
Sugluminot mane, pradėdami pasakoti apie Jėzaus baldimąsi į žmogaus širdį... ar tai neatspindi kita ištrauka: "Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu.."?