Gimiau netikinčiųjų šeimoje. Todėl apie Dievą girdėjau ir mokykloje, ir namie tik tiek, kad JO NĖRA.
Nors Dievu tuo metu netikėjau, bet visuomet norėjau sužinoti, kas yra tiesa, laisvė… Aplink save mačiau labai daug blogio, neapykantos ir melo: pradedant tėvų barniais ir baigiant komunistiniu auklėjimu mokykloje. Pagrindinis mano priešas buvo TAUTOS NELAISVĖ.
Nors mano tėvas apie Dievą nieko manęs nemokė, bet laisvės troškimą įskiepijo nuo mažų dienų, todėl jau tada svajojau apie laisvą, nepriklausomą Lietuvą.
Audringi 1991 metų sausio 13 dienos įvykiai tiesiog įtraukė mane į tų dienų sūkurį ir atrodė, kad viskas, ko taip troškau, jau čia pat ir įsigalės teisingumas, ramybė. Bet, kai Lietuvos valstybė tapo politiškai laisva, aš pradėjau klimpti į alkoholizmo ir kitokios nuodėmės vergystę. Be to, kuo toliau, tuo daugiau mano gyvenime buvo pykčio, beviltiškumo.
Man tuo metu buvo 17 metų, o jau nemačiau gyvenimo prasmės: Lietuvai atgavus nepriklausomybę, didžiausia mano to meto svajonė išsipildė, o neapykantos ir melo savyje bei kituose mačiau tik daugiau; nors supratau, kad mano gyvenimas bus sugriautas degtinėje, pradėjau gerti kas dieną ir vis rečiau išsiblaivydavau.
Vieną dieną išgirdau GERĄJĄ NAUJIENĄ. Išgirdau, kad Jėzus yra GYVAS, kad Jis – Dievo Sūnus. Apie tai panorau sužinoti daugiau. Nors pagrindinis mano tikslas nebuvo sužinoti daugiau tiesos apie krikščionybę,
bet atvirkščiai, norėjau įrodyti, kad krikščionys yra silpni žmonės susigalvoję mitą apie Jėzų ir gyvenantys savo iliuzijomis. Baisiausia man buvo tai, kad mano draugė pradėjo tikėti Gyvuoju Jėzumi ir vaikščioti į Tikėijomo Žodžio susirinkimus, nors ankščiau ji buvo labai religinga mergina. Tuo metu maniau, kad krikščionybė atėmė iš manęs paskutinį šiaudą, dėl ko dar gyvenau… Sovietizmą – tuo metu mano didžiausią priešą, pakeitė – tikroji krikščionybė. Taip, būtent tikroji, nes mūsiškė religija man visai nemaišė, aš gi – lietuvis, o šitas tiesmukiškas tikėjimas Dievo Žodžiu yra pavojinga jėga. Bet kita vertus, tai net kažkokiu atžvilgiu suteikė naują impulsą ir tikslą, aš turėjau taikinį prieš ką kovoti. Kartą, ‘gerai” pagėrę, su vienu draugu-recidyvistu sumanėme paaiškinti bloguoju, tiems tikintiesiems, kas yra svarbu gyvenime. Tik didelio atsitiktinumo dėka nebuvo pralietas kraujas.
Supratau, kad bėgant laikui, draugiški santykiai su mergina taps nebeįmanomi. Vieno pasimatymo metu ji pasakė, kad melsis už mane, o aš pareiškiau jai, kad jei ji nustos būti tokia “fanatiška krikščionė”, aš nustosiu taip gerti. Mes neišsiskyrėme, bet aš melavau… Melavau ne tik jai, bet ir pats sau… O viduje vyko kova. Mano mergina dėl manęs, nustojo bendrauti su kitais krikščionimis, bet ji vis vien buvo jau kitokia. Jos atlaidumas bei nuoširdumas mane net pradėjo erzinti. Man kilo mintis grąžinti jos buvusį religingumą, nors pats buvau ateistas. Sumaniau tapti kataliku, net pradėjau mokintis “Tėve mūsų” ir “Marija malonės pilnoji”. Žinojau, kad mano mergina slapčiomis nuo manęs skaito Naująjį Testamentą, todėl ir aš nenorėjau atsilikti. Bibliotekoje susiradau ne tik Naująjį, bet ir Senąjį Testamentą ir pradėjau skaityti… Eilutė, po eilutės, mano prote ir širdyje užvirė didelė kova, aiškiai atsiskleidė vaizdas apie amžinybę bei suvokiau, kad jeigu Dievas iš tikrųjų yra ir jeigu aš mirčiau, tai mano siela eitų tiesiai į pragarą.
Jau mačiau, kad mano pasirinkimai nieko kito neverti, kaip tik mirties. Kuo toliau, tuo labiau mane slėgė kaltės dėl nuodėmės našta. Dažnai bandžiau savo pastangomis kovoti su nuodėme – būti geresniu, bet greitai įsitikinau: kuo daugiau tokių pastangų – tuo mažiau vilties mačiau savo ateičiai.
Kaip Paulius sako laiške Romiečiams 7,18; taip ir aš: geru būti norėjau, o dariau tik blogai.
Ir štai vieną sekmadienio vakarą, aš apsisprendžiau daugiau nekovoti su Dievu, ir paskelbti savo pralaimėjimą, mano viduje gimė didelis troškimas nusisukti nuo savo nuodėmių ir, kad Dievas man atleistų.
Tuomet tikėjimu maldoje paprašiau, kad Jėzus nuplautų mano nuodėmes ir taptų mano Gelbėtoju.
Žinau, kad būtent nuo tos akimirkos tapau Dievo vaiku, kaip parašyta Jn 1:12 “Visiems, kurie Jį priėmė,
Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą.”
Nuo tada aš žinau, kad turiu amžinąjį gyvenimą ne dėl savo pastangų, bet todėl, kad Jėzus sumokėjo už mane kainą. Aiškiai pradėjau matyti Jo mylinčią Tėvišką ranką savo gyvenime. Apie savo įtikėjimą, kurį laiką aš niekam nesakiau, net ir alkoholio ne iškarto atsisakiau, tačiau jau po pirmo išgėrimo aš pasijaučiau siaubingai šlykščiai, ne tiek fiziškai, bet daugiau širdyje. Pamenu, tuo metu, sekančią dieną, ryte važiavau autobusu į darbą, ir kaip tik tame pačiame autobuse važiavo manoji draugė, ir bevažiuojant aš jai papasakojau apie savo dvasinį atgimimą, jos akyse nuriedėjo ašaros, ir teištarė: "pusę metų už tave meldžiausi..."
Praėjo mažiau kaip mėnuo, kai Dievas visiškai išlaisvino iš alkoholizmo, rūkymo bei kitų "riebių" ydų. Dar po pusmečio - mūsų vestuvės. Dievas man suteikė aiškų gyvenimo tikslą, mėgstamą darbą, bet svarbiausia - turiu gyvenimą, tikrą gyvenimą, amžinąjį gyvenimą.

Aleliuja!

Džiaugiuosi tavimi. Bet žinok katalikai irgi krikščionys

Dėkoju.
O kaip sužinoti?

Аš tau dabar parašiau

O kaip tai patikrinti, jog neklysti?

Greitai - neįsivaizduoju

Mano pagrindinis patikrinimo principas : pagal medžio vaisius pažinsi šaknis. Tai va.. tik vaisiai dažnai subręsta ne per vieną dieną, o tarkim per metus ar per kelis. Ar tikėjimas teisingas ar ne - parodo laikas.

Aš asmeniškai turiu labai stiprų išankstinį nusistatymą prieš tuos, kurie gąsdina pragaru... Na, o katalikų pagrindinė yda, kad gyvena skirtingai negu išpažįsta, bet tikrai ne visi. Tačiau reikia skirti kas yra katalikas, o kas tik save laiko kataliku.

Aš esu daug girdėjęs apie atsivertusius katalikus, kurie ir toliau lieka katalikais, bet asmeniškai nė vieno nepažįstu. Užtat pažįstu nemažai atsivertusių narkomanų, alkoholikų ir paleistuvių... Bet čia juk jau kita tema, ar ne?
O dėl "gąsdinimo" pragaru, tai tuomet gal turi išankstinį nusistatymą ir prieš kelio ženklus? Juk jie irgi gali išgąsdinti, ar ne?

Ačiū už įkvepiantį liudijimą, footnote... Gera tavo mergina, Dievas irgi geras



Tai dabar malonu susipažinti

P.S. kaip radai šį forumą? Čia, kaip žinia, erdvė, labiau skirta "neformalams", na visokiems keistos muzikos mylėtojams, ilgaplaukiams ir išsiskutusiems, auskaruotiems ir visiap kitaip "kitokiems" tikintiems veikėjams

Aš irgi išsiskutęs
O su krikščionybe šis forumas nesusijęs?

hm... o bent apsižvalgei?..

Sveikinu prisijungus!
galingas liudijimas! Tikrai vyriškas - per protą į širdį! Man buvo labai panašiai. Džiaugiuosi tavimi, brolau Kristuje Jėzuje! Aleliuja, Dievui garbė!

Dėkoju. Pačiam yra įdomu ir nuostabu vis prisiminti ir padėkoti Dievui už Jo meilę.

Ką dirbi footnote? Kodėl toks nikas?

Ne šioje temoje reikia tuos klausimus užduoti, pasižiūrėk, broli Kukuli į jo prisistatymą, ten to klausk.

Ačiū už nuostabų liudijimą. Šlovė Viešpačiui!!
Och, gera žinoti, kad Dievas iškaluso mylinčių merginų maldas. Yra vilties..